Vienbučiuose namuose kanalizacija veikia gravitacijos būdu, o tai reiškia, kad nuotekos savo svoriu nuteka į kanalizaciją, buitinių nuotekų valymo įrenginius arba be kanalizacijos šulinį, liaudiškai vadinamą septiku. Kad tai būtų įmanoma, į kanalizacijos stovus turi būti tiekiamas oras.
Jei oras nepatektų į stovus, pvz., nuleidžiant tualeto vandenį, susidarytų neigiamas slėgis, dėl kurio vanduo sifonuotų į vonios ar praustuvo sifoną (vandens sandariklį). Per tokią atvirą kanalizaciją į namą pateks tekančiomis dujomis vadinamos dujos, kurios ne tik turi nemalonų kvapą, bet ir gali būti pavojingos, pavyzdžiui, metanas ar sieros vandenilis.
Kad taip nenutiktų, (arba bent vienas iš jų – geriausia, kuris yra labiausiai apkrautas) turi tęstis už stogo ir baigtis išmetimo liuku, dar vadinamu kaminu arba ištraukiamuoju kaminu. Tai leidžia ne tik aeruoti kanalizaciją, bet ir pašalinti kanalo dujas į atmosferą.
Tik svarbu, kad ventiliatorius, saugantis namą nuo nuotekų dūmų, būtų virš viršutinio langų krašto, tiek sumontuotas stogo šlaite, tiek namo sienose. Pagal technines sąlygas, kurias turi atitikti pastatai, jo atstumas nuo langų, matuojant horizontaliai, taip pat turi būti ne mažesnis kaip 4 m. Šios sąlygos taip pat taikomos mechaninės tiekimo ir ištraukiamosios ventiliacijos su šiluma oro paėmimui. šilumokaitis, dažniausiai esantis pastato sienoje.
Dėmesio! Kanalizacijos kanalus vėdinančius kanalus tiesti draudžiama ne tik išmetimo ir dūmų kanaluose, kur galimas plastikinių vamzdžių pažeidimas, bet ir vėdinimo kanaluose.
Virš stogo esantis išmetimo liukas turi būti apsaugotas ne tik nuo lietaus ir sniego, bet ir nuo paukščių lizdo jame galimybės. Jo skerspjūvis turi būti bent vertikalus.
Ant stataus stogo (daugiau su nedideliu nuolydžiu) gaubtas turi išsikišti ne mažiau kaip 0,5 m virš dangos, o ant plokščio – 1 m, kad neužsikimštų krintantis sniegas.
Ištraukiklių tipai
Rinkoje yra daugybė įvairių spalvų ir formų ventiliacijos angų tipų. Jie dažniausiai gaminami iš plastiko, tačiau randama ir metalinių bei keramikinių angų.Daugelis stogų gamintojų siūlo ventiliacinius kaminus, atitinkančius jų medžiagą ir dizainą.
Gartraukių skaičius name
Išmetimo liukas yra ne tik nedidelės papildomos išlaidos – tai ir galimas stogo nesandarumo taškas, kurį reikia kruopščiai užsandarinti tiek stogo dangos plokštumoje, tiek stogo dangos membranoje. Štai kodėl ventiliacijos angų skaičius dažniausiai yra ribotas ir jos daromos ne ant kiekvieno stovo. Priimtinas yra vienas gartraukis dviem stovams, pavyzdžiui, virtuvei ir voniai, jei įmanoma: turime neveikiančią palėpę, o abu stovai nėra per toli vienas nuo kito. Tik reikia įsitikinti, kad išmetimo vamzdis turi atitinkamai didesnę sekciją – ji turi būti bent 1/3 didesnė už atskirų stovų išmetimo vamzdžių sekciją.
Likusiuose stovuose, be vėdinimo kaminų virš stogo, turi būti įrengti aeracijos vožtuvai.
Oro įsiurbimo vožtuvai
Vėdinimo vožtuvai montuojami stovų galuose, kurie nesibaigia ištraukiamo oro anga. Jie suteikia oro srautą į kanalizaciją, tačiau nepraleidžia į patalpą dujų – todėl juos galima saugiai įrengti namo viduje.
Vėdinimo vožtuvai montuojami vertikaliai stovo gale – dažniausiai po aukščiausio aukšto lubomis arba palėpėje po kraiga. Jas galima pastatyti net pirmame aukšte – pavyzdžiui, techninėje patalpoje šalia kanalizacijos išleidimo angos į kriauklę. Tik svarbu, kad vožtuvas būtų bent 10 cm virš jo sifono.
Akivaizdu, kad oras turi tekėti į įsiurbimo vožtuvus, todėl jie neturėtų būti sandariai uždaryti.Tačiau juos galima uždengti, pavyzdžiui, nuimama plokšte, kad oras iš patalpos patektų į vožtuvą per aplink esančias angas.
Straipsnis parašytas bendradarbiaujant su santechnikos paslaugų svetaine
Ar straipsnis jums padėjo?